Trumpai apie biologiją

             Jurginų gentis priskiriama graižažiedžių (Compositae) (arba Asteraceae) šeimai.

            Tai daugiametės žolės su stambiais šakniagumbiais. Stiebai gali būti statūs arba šliaužiantys, lygūs arba grublėti, nuo pat pagrindo, arba nuo vidurio šakoti, trapūs. Stiebų viršūnėse paprastai susiformuoja trys žiedynai, kuriuos kasdienėje kalboje vadiname žiedais. Pamatinė stiebo dalis dažnai spėja sumedėti. Stiebo aukštis nuo 30 cm iki 2,5 m. (kai kurių rūšių augalai išauga iki 3-4 metrų). Jurginų lapai priešiniai, stambūs, 5-30 cm ilgio, 5-25 cm pločio, 1-3 kartus plunksniškai suskaldyti, rečiau ištisiniai. Lapeliai kiaušiniški, dantyti. Lapų spalva ir forma apibudina veislės dekoratyvines savybes. Lapai dažniausiai žali, bet gali būti melsvai žali, pilkai žali, purpurinio, violetinio, pilkšvai sidabrinio ir kitokių atspalvių. Kai kurių veislių lapai ir stiebai būna itin ryškūs- purpuriniai - augimo pradžioje ir tuo labai patrauklūs. Iš lapų pažąsčių susiformuoja šoniniai ūgliai, kurie išauga į naują stiebą.
            Žiedstiebiai būna 5-70 cm ilgio, iškilę virš lapijos arba beveik pasislėpę, kartais palinkę. Žiedstiebio ilgis, storis ir atsparumas yra vieni iš svarbiausių jurginų veislės rodiklių. Tai, ką kasdien vadiname jurgino kotu, turi išlaikyti kartais labai stambų žiedyną. Kotas jokiu būdu negali sulinkti dėl jo svorio, turi būti „teisingas“ koto kampas su žiedu: žiedynas neturi būti nukreiptas į šonus, ar paskendęs lapuose.
            Vis dėlto svarbiausia (dėl ko auginame jurginus) - tai ką mes vadiname žiedais, o botanikai - žiedynais. Žiedynų graižai būna labai įvairių formų ir dydžio (nuo 2 iki 40 cm skersmens). Graižo žiedai dvejopi.
            Viduriniai žiedai yra vamzdelio ar taurelės formos, mažučiai. Jų vainikėlis iš 5 tarpusavyje suaugusių vainiklapių, dažniausiai geltonos, oranžinės, kai kada – baltos spalvos. Tik šie žiedai vaisingi jie dvilyčiai. Viduriniai - vamzdiški žiedai ypač ryškūs tuščiavidurių, anemoninių, apykaklinių jurginų veislių žiedynuose, nes jų žiedynų centre aiškiai išsiskiria diskas. Anemoninių veislių žiedynuose vamzdeliniai žiedai būna itin ilgi. Daugumos šiuolaikinių veislių žiedynuose vamzdeliniai žiedai yra maži, jų nedaug ir pamatyti juos galima tiktai peržydėjus. Viename graiže būna nuo 50 iki 150 vamzdiškų žiedų
            Kraštiniai žiedai yra liežuviški. Jų vainiklapiai taip pat suaugę ir sudaro žiedlapį. Jų būna pačių įvairių spalvų, formų ir dydžių: platūs, ovalūs arba pailgi, susisukę į vamzdelį iki pamatinės dalies arba kitaip, lygiais ar banguotais kraštais, kartais - skeltais galais (ir pagal tai jurginai skirstomi į grupes). Spalvų - pačių įvairiausių - nėra išvesto tik dangaus mėlynumo jurgino. Šie žiedai dažniausiai nevaisingi, nes lytiniai organai visai atrofavęsi arba pilnai neišsivystę. Tokių žiedų graiže būna nuo 8 iki 200, tai priklauso nuo veislės, šiek tiek – nuo klimatinių sąlygų ir agrotechnikos. Tuščiaviduriuose žiedynuose jų viena eilė, pusiau pilnaviduriuose – 2-5 eilės, pilnaviduriuose - 9-6 ir daugiau. Žiedą nuo žiedo skiria odiškas pažiedlapis.
            Ilgą laiką visi žinojo, kad jurginų žiedai nekvepia. Ir dabar dar kyla ginčų dėl jų kvapnumo. Šiuo metu dauguma pripažįsta labiausiai kvepiančiu V. Holand  2001 m. išvestą oranžiniai raudoną orchidėjinį jurginą HY SCIENT.  Tačiau taip pat įrodinėjama, kad lengvai kvepia tuščiaviduris jurginas „TALLY HO“, išvestas dar 1925 metais. Kvepia ir dekoratyvinis jurginas „LAST DANCE“ (išvestas JAV 1994 m.), tačiau jo skleidžiamas aromatas yra labai silpnas ir geriausiai atpažįstamas šiltą bevėjį vakarą didelėje šių jurginų puokštėje. Kaip turinti išreikštą aromatą, pažymėtina gana nauja (2003 m.) Nyderlandų selekcininko K.von Dongen išvesta raudonos spalvos anemoninių jurginų veislė „RIVER DANCE“. Žiedai išsaugo aromatą net tris dienas ir tik labai lietingu ir vėsiu oru kvapas būna silpnesnis.
            Jurginas – aukštikalnių augalas, kur temperatūra dieną būna labai aukšta, o naktį gali nukristi net iki – 4 laipsnių C. Todėl ir pas mus jurginai gausiausiai žydi antroje vasaros pusėje ir ypač rudenį, kai dienos dar šiltos, o naktys jau vėsios.
             Lietuvoje, paprastai į dirvą pasodinus jurginus, ankstyvosios veislės pradeda žydėti liepos mėnesį. Rugpjūtyje žydi dauguma veislių, o vėlyvosios – tik rugsėjy. Šiltnamyje paauginti jurginų kerai gali gražiai žydėti jau nuo birželio iki šalnų. Kai kurios labai vėlyvos veislės mūsų sąlygomis atskirais metais gali net nepražysti. Į lauką sodinant paaugintus jurginus, galima paspartinti tokių vėlyvų veislių žydėjimą.
            Jurginų vaisius - plokščia, pailga, pilkai ruda sėkla (1000 sėklų sveria 4-10 g.), ne visada ir ne visų veislių subręstanti mūsų klimate. Tačiau sėklas auginti verta tik tiems, kurie nori išvesti naujas veisles.
            Jurginų šaknų sistema yra galinga ir sudėtinga. Šaknys yra dvejopos: siurbiamosios – plonos, siūliškos, rudenį apmirštančios, ir šakniagumbiai - stori, daugiamečiai (gyvybingi būna 4-6 metus), iki 2-3 cm skersmens ir 10-25 cm ilgio, sultingi. Šakniagumbiai įvairių formų, dažniausiai baltai pilki, tačiau kai kurių rūšių ir tamsiomis spalvomis žydinčių veislių būna rausvi ar purpuriniai. Svarbi jurginų ypatybė yra ta, kad kero aukštis ir žiedo dydis priklauso nuo veislės ir augimo sąlygų, bet ne nuo gumbo dydžio. Tai reiškia, kad sodinant milžinišką kerą ar visai mažą šaknelę, gausime tą patį rezultatą. (Žinoma ta šaknelė turi turėti augimo pumpurą). Tiesa, su visiškai smulkučiais šakniagumbiais arba jų dalimis, reikia daugiau dėmesio ir atsakingumo. Šakniagumbiuose sukaupiamos maisto medžiagų atsargos; labai daug inulino (apie 40 proc.), nemažai vanilino, eterinių aliejų. Todėl šakniagumbiai tinka insulino, skirto diabetikams, gamybai, o taip pat juose esantys aliejai panaudojami gaminti preparatus, atbaidančius nuo uodų.
            Gimtinėje jurginai yra daugiamečiai: dirvoje žiemoja jų šakniagumbiai su šaknies kakleliu, t. y. ta vieta kur stiebas jungiasi su šakniagumbiais. Kitaip negu bulvių gumbai, jurginų šakniagumbiai neturi augimo pumpurų - jie esti tik ant šaknies kaklelio. Todėl šaknies kaklelis yra svarbiausia ir jautriausia jurgino dalis, nuo jo priklauso augalo ilgaamžiškumas. Mūsų klimato sąlygomis jurginų antžeminė dalis (lapai ir stiebai) pažeidžiami jau pirmųjų šalnų, todėl auginant jurginus, svarbu nuo pašalimo apsaugoti jų šaknies kaklelį.
            Tik prasikalusius daigus maisto medžiagomis aprūpina liemeninė šaknis. Išaugus 2-3 tikrųjų lapelių poroms, pradeda augti pridėtinės šaknys (siurbiamosios, o po to ir šakniagumbiai). Naudinga žinoti, kad šakniagumbiai visiškai susiformuoja, kai pradeda žydėti šoninių stiebų žiedynai. Ant šakniagumbių taip pat išauga plonos siurbiamosios šaknelės. Ant vieno gumbo jų gali būti 30 ir daugiau. Senstant šakniagumbių išorinės lastelės medėja, paviršius šiurkštėja, skilinėja. Šalia senų šakniagumbių auga naujos šaknys, formuojasi nauji šakniagumbių lizdai. Jie lengvai atsiskiria nuo senojo šakniagumbio ir yra naudojami dauginimui. Iš kiekvieno stiebo išauga skirtingas kiekis šakniagumbių, labai priklausantis nuo veislės, klimatinių sąlygų, agrotechnikos.
            Augant šaknų sistemai, lygiagrečiai tarpsta ir antžeminė augalo dalis. Ant pagrindinio stiebo (išaugusio iš sėklos arba iš šakniagumbio augimo pumpuro) priklausomai nuo veislės, būna 4-13 lapų porų. Nuo to priklauso ir jurgino žydėjimo laikas. Anksčiausiai pražysta veislės, turinčios 4-5 lapų poras ant stiebo. Daugiau lapų išauginančios veislės pražysta vėliau. Pagrindinis stiebas šakojasi iki 4-5 eilių. Pirmieji šoniniai ūgliai (2-os eilės) dažniausiai išauga viršutinės lapų poros pažastyje, vėliau – žemiau esančių lapų poros pažastyje ir t.t. Šie ūgliai greitai auga ir šakojasi (į 3-os eilės) ir dažnai perauga pirmuosius ūglius. Šoninių stiebų žiedynai pakeičia nužydėjusius pagrindinio stiebo žiedynus. Štai todėl jurginai taip ilgai žydi.
            Tačiau yra veislių, kurių šakojimasis prasideda nuo apatinių lapų pažastų ir kyla į viršų. Tai dažniausiai žemaūgės veislės, suformuojančios kompaktišką kupolo formos kerą.
            Vienų veislių stiebų gali išaugti tik 2-3, kitų-net iki 50. Tačiau kuo daugiau stiebų, tuo jie blogiau šakojasi ir kartu mažiau išaugina žiedynų. Penktais nedalinto kero auginimo metais žiedynų ypač sumažėja, o kai kurios veislės gali ir visai nepražysti.
            Stiebų aukštis gali svyruoti net tos pačios veislės. Jurginai yra šviesiamėgiai augalai. Atviroje, saulėtoje vietoje išauga tvirti kompaktiški kerai, žydintys puošniais žiedais. Pavėsyje jurginų stiebai ištįsta, turi ilgus tarpubamblius, nedaug žiedynų su silpnais žiedkočiais.
            Kadangi jurginai kilę iš platumų, kur diena ir naktis beveik vienodo ilgumo, tai ir pas mus jie gausiausiai ir gražiausiai žydi, kai paros šviesusis periodas trunka 12 valandų (rudenį). Tačiau jurginus, kaip ir kitas gėles, galima priversti žydėti vasaros pradžioje, dirbtinai sutrumpinus dieną, kai ima formuotis butonai.