Jurginų ligos ir kenkėjai

Jurginai yra gyvybingos gėlės, todėl yra susiformavusi nuomonė, kad jurginai neserga ir jų nereikia rūpestingai prižiūrėti.

            Kiekvieną žiemą patikrinama jurginų „sveikata“ – iš to kaip gumbai peržiemoja, galima spręsti ar tinkamai buvo prižiūrėti praėjusią vasarą. Net ir labai gerose sąlygose sergantys gumbai pavasario nesulaukia, o sveiki, geri gumbai išsilaiko ir blogesnėse sąlygose.

            Dažniausiai jurginai užsikrečia įvairiomis ligomis per žaizdas, kurias augalui padaro pats augintojas: dalindamas gumbus, ruošdamas auginius, lauždamas augalų viršūnes, žiedpumpurius, skindamas žiedus ir galiausiai - kasdamas gumbus rudenį. Gamtoje yra ir kitų kaltininkų - tai armija kenkėjų, kurie ne tik randa žaizdas, bet ir patys jas daro, čiulpia augalų syvus, tuo pačiu atnešdami infekciją. Jurginus sužaloti gali ir stiprus vėjas, kruša, smėlio audra.

 Jurginų ligos yra infekcinės ir neinfekcinės (fiziologinės).

            Neinfekcinės ligos siejamos su netinkama agrotechnika, tręšimu, aplinkos sąlygomis (temperatūra, drėgme).

Jurginų neparazitinis rudasis puvinys - gana dažnai sutinkama fiziologinė liga, atsirandanti gumbų kasimo metu. Manoma, kad ją sukelia gumbų džiovinimas žemesnėje nei 9 laipsnių oro temperatūroje ir skersvėjyje. Ligos pažymiai: gumbo žievės spalvos pasikeitimas nuo šviesiai rudos spalvos iki tamsiai rudos spalvos ties šaknies kakleliu arba išryškėjusios dėmės ant gumbų. Ligai pasireikšti turi įtakos jurginų pertręšimas, ypač azotu, ar mėšlu.

Juodi lapų galai. Fiziologinė liga, kurią išprovokuoja pernelyg didelis karštis ir drėgmė šiltnamyje.

Per vieną naktį jurginų lapų galai tampa stikliškai juodi.

             Infekcines jurginų ligas sukelia virusai, grybai, bakterijos, mikoplazmos.

            Virusinės ligos.

 Į jurginų ląsteles virusai paprastai pakliūna per žaizdas ir pasidauginę sutrikdo augalų augimą. Didelė problema jurginų augintojams yra laiku nustatyti virusuotą augalą ir jį sunaikinti. Virusų nustatymas, panaudojant serumus, augalų indikatorius, elektroninį mikroskopą ar atliekant DNR analizę, yra labai ilgas ir brangus. Iš minėtų metodų tik DNR analizė duoda greitus ir tikslius rezultatus. Vizualiai lauke nustatyti virusines ligas labai sunku, nes dažniausiai požymiai nebūna aiškiai išreikšti; augalai tuo pačiu metu gali sirgti ir grybinėmis ar bakterinėmis ligomis. Infekuotų virusais, bet nesergančių augalų (virusų nešiotojų)  paprasta akimi iš viso neįmanoma nustatyti.

            Kaip sode atsiranda virusuoti augalai? Tai gali būti naujai įsigytas gumbas, netoliese augančios piktžolės (pvz. balandos, pienės, viržiai). Pagrindiniai virusų platintojai yra patys augintojai ir visur esantys mažyčiai kenkėjai: amarai ir tripsai. Augintojas virusus gali išplatinti daugindamas infekuotą sodinamąją medžiagą, pjaudamas žiedus, skindamas pumpurus; kenkėjai išplatina virusus čiulpdami augalų sultis.

            Jurginų mozaika (sukėlėjas Dahlia virus - DMV) – labiausia Lietuvoje paplitusi virusinė liga. Pažeistų augalų lapus išmargina gelsvai žalsvos, netaisyklingos dėmės, gaubiančios lapų gyslas. Kartais lapas būna smarkai deformuotas, susiraukšlėjęs, atsiranda pūslės, o natūrali spalva išlieka. Neretai krūmas išauga daug žemesnis, nei būdinga veislei, trumpais tarpubambliais ir žiedkočiais, kartais deformuojasi žiedai.

            Agurkų mozaikai (sukėlėjas Cucumis virus - CMV) būdinga, kad virusų pažeisti jurginų lapai būna išmarginti šviesiomis, vingiuotomis juostomis, primenančiomis ąžuolo lapų piešinį. Kai kada pašviesėja lapų gyslos. Šios ligos požymiai gali būti ir neryškūs, netipiški, panašūs į jurginų mozaikos sukeltus požymius.

            Žieduotąja dėmėtlige - (sukėlėjas Lycopersicum virus - TSWV) apsikrėtusių augalų lapus išmargina koncentriškos ar zigzago pavidalo gelsvai žalios, rečiau geltonos netaisyklingos dėmės. Vėliau šios dėmės apmiršta ir būna, kad augalas auga normaliai, lapai būna sveiki. Virusą dažniausiai platina tripsai.

            Tabako dryžligės virusas (TSV) pažeidžia daugelį augalų, taip pat ir jurginus. Virusą platina tabakinis tripsas, kuris Olandijoje, Vokietijoje laikomas vienu didžiausių kenkėju. Beje, manoma, kad jis platina ir virusą TSWV.

            Tiesioginių kovos priemonių su virusais nėra, tačiau įveikti virusines ligas vis tik reikia stengtis:

- negailestingai naikinat jurginus, ryškiai atsiliekančius augime, su deformuotais lapais, ant lapų pastebėjus mozaikas;

- nevėluojant sunaikinti amarus ir tripsus;

- artimiausioje aplinkoje nuolatos naikinant piktžoles;

- dezinfekuojant rankas ir darbo įrankius kai augalus geninime ar skiname.

             Grybinės ligos

            Kekerinis puvinys (sukėlėjas Botrytis cinerea) yra labai paplitusi grybinė augalų liga: juo serga ir rožės, ciklamenai, lelijos ir kitos gėlės. Gali būti pažeidžiamos visos augalo dalys: butonai, žiedai, jauni ūgliai, stiebai, lapai ir šakniagumbiai. Ant jų matomos rudos, netaisyklingos dėmės, kurios plečiasi, audiniai pūva ir apsitraukia pilku pelėsiu. Ligai plisti ypač palankus lietingas periodas, drėgmė saugykloje. Grybiena žiemoja dirvoje net iki 4 metų, taip pat ant užkrėstų gumbų.

Priemonės. Nesodinti jurginų per tankiai, nepertręšti azotu. Pastebėjus pradėjusius pūti lapus, žiedus ir kitas augalo dalis iš karto nuskinti, nes liga plinta greitai. Išplitus ligai, tenka purkšti tinkamais, Lietuvoje leidžiamais fungicidais (pvz. Gloria, Infinito, Previkuras). Į saugyklą dėti tik sveikus, gerai apdžiovintus šakniagumbius. Saugykloje būtina palaikyti gerą ventiliaciją, tinkamą temperatūrą (apie 5 laipsnius) ir ne didesnę kaip 80 procentų oro drėgmę. Prieš dedant į saugyklą, Latvijoje gumbus siūloma apvelti trichoderminu, o dalijant kerus - pjūvių vietas profilaktiškai apdoroti dezinfekuojančiomis medžiagomis, pavasarį taip pat panaudoti biomiksą.

            Sklerotinis puvinys (sukėlėjas Sclerotinia sclerotiorum), kai ant jurginų stiebų pirmiausia atsiranda vandeningos dėmės, aukščiau jų viršūniniai lapai vysta, vėliau puvinys apima visą stiebą, kartais pasiekia šaknis ir žiemą saugykloje šakniagumbiai supūna. Kai pakanka drėgmės, ligos pažeisti audiniai pasidengia balta grybiena. Kartu su augalų dalimis patekę į dirvą ligos sukėlėjai išlieka gyvybingi keletą metų ir, esant palankioms aplinkybėms, užkrečia naujus augalus. Liga labai plinta pernelyg drėgnoje dirvoje, kai augalai pasodinti per tankiai.

Priemonės. Jurginus toje pačioje vietoje sodinti ne anksčiau kaip 3-4 metai, nesodinti per tankiai. Ligotas augalo dalis iš karto šalinti ir sunaikinti. Jurginams skirtas saugyklas prieš naudojimą dezinfekuoti, jose palaikyti optimalią temperatūrą. Gumbus, prieš dedant saugoti, apipurkšti, pamirkyti ar apvelti biologiniais, ar cheminiais fungicidais. Profilaktiškai kaip jurginų priešsėlį auginti serenčius, garstyčias, krapus ar kitus fungicidines savybes turinčius augalus.

            Fuzarinis šakniagumbių puvinys (sukėlėjas Fusarium oxysporum). Klastinga liga pažeidžia jurginus lauke ir šakniagumbius saugyklose. Vasarą, skleidžiantis žiedams pūva stiebo pagrindas, ūgliai vysta. Ant sergančių vietų matomos rausvai baltos apnašos – grybiena, kuria liga plinta toliau. Saugykloje ligos pažeisti šakniagumbiai nuo kaklelio ruduoja, pūva. Jei drėgna, taip pat atsiranda rausvai baltos apnašos. Nuo ligotų gumbų apsikrečia sveiki šakniagumbiai. Dažniau serga nesubrendę ar mechaniškai sužaloti gumbai.

Priemonės. Priešsėliui auginti fungicidinių savybių turinčius augalus. Vasarą ligotus augalus sunaikinti. Naudinga augančius jurginus nupurkšti 0,15 procentų sportaku. Į saugyklą dėti gerai subrendusius, tinkamai apdžiovintus gumbus. Saugykla turi būti ventiliuojama ir vėsi.

            Diegavirtė - gerai žinoma liga jurginų augintojams iš auginių. Ši liga dažnai pažeidžia įvairių dekoratyvinių ar daržovinių kultūrų jaunus daigus ar ūglius šiltnamiuose. Ligos sukėlėjais gali būti Rhizoctonia solani  ir Pythium debaryanum. Jurginų auginių šaknų zonoje, 1-1,5 cm gylyje ant stiebų atsiranda puvinio dėmės. Liga greitai plinta ir per vieną naktį gali žūti pusė auginių. Diegavirtė dažniausiai plinta židiniais, apimdama visą plotą dėžutėje. Substrato paviršiuje matoma balta, ruduojanti pelėsio pavidalo grybiena.

Priemonės. Substratas ir tara auginių dauginimui turi būti dezinfekuota. Auginiams būtinas optimalus apšvietimas ir tinkamas vėdinimas. Į substratą įterpiama biologinių (pvz. trichodermino, biomikso) ar cheminių apsaugos priemonių, pvz. previkuro rekomenduojama norma – 300-400 ml preparato 20 l vandens, sulieti 1 m3 substrato. Galima 0,15 procento tirpalu palaistyti pasodintus auginius. Pasirodžius pirmiems ligos požymiams, 2-3 kartus auginiai palaistomi 0,3 % koncentracijos previkuro tirpalu (kartą per savaitę). Ligotus augalus reikia skubiai išrauti ir sunaikinti, likusius auginius mažiau laistyti ir drėkinti.

            Entilomozė (kūlės) ligos sukėlėjas Entyloma dahliae. Dažniau plinta plotuose, kur jurginai auga ilgesnį laiką toje pačioje vietoje. Vidurvasarį apatinius senesnius lapus išmargina šviesiai žalios, kampuotos 2-10 mm skersmens, lapo gyslomis ribotos dėmės. Sendamos dėmės pilkėja, pakraščiais išryškėja rusvas apvadas. Dėmių viduryje audiniai išdžiūna ir ištrupa – lapai pasidaro skylėti. Ligai plisti palankus drėgnas ir vėsus oras. Yra pastebėta, kad šiai ligai jautresni kaktusiniai jurginai.

Priemonės. Laikytis sėjomainos. Jurginus auginti saulėtoje vietoje. Susirgusius lapus šalinti ir sunaikinti. Išryškėjus ligos požymiams, galima nupurkšti 0,2% čempiono, ar 0,2 - 0,3 % ditano tirpalu.

            Tikroji miltligė (sukėlėjas Sphaerotheca fuliginea). Nedažna jurginų liga. Esant palankioms oro sąlygoms (sausi ir šilti orai), miltligė pasireiškia vasaros pabaigoje, anksti rudenį. Vegetacijos metu grybą platina vėjas. Miltligė dažniausiai pažeidžia lapus. Ant pažeistų lapų, lapkočių susidaro baltos grybienos valktis. Senstant grybiena tankėja, jos paviršiuje susidaro juodi taškeliai – grybo vaisiakūniai. Miltligės apnikti lapai sunyksta, augalai silpnai žydi, tampa nedekoratyvūs ir neatsparūs kitoms ligoms.

Priemonės. Laikytis sėjomainos, nesodinti jurginų per tankiai, pavėsyje, nepertręšti azotu. Pasireiškus ligai tenka kelis kartus (kas 7-10 dienų) purkšti augalus 0,12-0,15% topazo tirpalu .

Bakterinės ligos

Bakterinis puvinys (sukėlėjas Erwinia spp) – viena iš nemaloniausių ligų, su kuria susiduria jurginų auginių augintojai. Liga greitai plinta, nes bakterijos laistant kartu su vandeniu nukeliauja nuo sergančio prie sveiko augalo ir taip užsikrečia visi bendroje taroje auginami auginiai. Ligos pradžią pastebėti yra sunku. Nuo ligotų augalų paimti ūgliai augimo tempu skiriasi labai nedaug, tik jų lapai būna šiek tamsesni, nei sveikų. Pūnant augalui, juntamas nemalonus salsvas kvapas. Vėliau sergantieji augalai augimu stipriai atsilieka nuo sveikųjų, esant sausam orui – greitai vysta. Paaugusio augalo stiebo skersiniame pjūvyje matomi rudi apskritimai, ten kur bakterijos užkimšo indų kūlelių audinius.

Bakterinys vėžys (sukėlėjas Agrobacterium tumefasciens). Ligą sukeliančios bakterijos pažeidžia daugelį augalų (chrizantemas, rožes, bijūnus, flioksus, gvazdikus, kopūstus, šakniavaisines daržoves ir kitus). Ant pažeistų jurginų šakniagumbių ir šaknies kaklelio atsiranda įvairaus dydžio išaugos. Iš pradžių jos būna šakniagumbio spalvos, vėliau tamsėja ir pūna. Puvinys pereina į šakniagumbius. Nuo likusių žemėje pūvančių išaugų bakterijomis užkrečiama dirva. Liga labiau plinta sunkioje, šlapioje, silpnai šarminės reakcijos dirvoje. Bakterijos patenka į augalus, juos dauginant, per žaizdas.

Bakterinė gumbaligė (sukėlėjas Corynebacterium fascians). Ligos požymis - jurgino stiebo pamatinėje dalyje gausu trumpų, sustorėjusių, šviesiai žalių ūglių. Liga plinta vegetatyviškai dauginant jurginus.

Apsaugos priemonės nuo bakterinių ligų. Dauginti tik sveikų augalų šakniagumbius ir auginius. Neauginti jurginų sunkiose, šlapiose dirvose. Nepertręšti azotu. Ligotus augalus išrauti kartu su šakniagumbiais ir sunaikinti.

Jurginų kenkėjai

 Apie didžiausius žaldarius :

             Paprastoji voratinklinė erkė (Tetranychus urticae) – paplitęs Lietuvoje kenkėjas, puolantis daugelį laukinių ir kultūrinių augalų lauke ir šiltnamiuose. Jurginams erkės labai pavojingos sausomis, šiltomis vasaromis. Tai smulkus (0,3-0,4 mm ilgio), oranžiškai raudonos, rusvos spalvos voragyvis. Erkės pirmiausia puola apatinius augalų lapus. Lapų apatinėje pusėje erkės padaro gležną voratinklį, dauginasi ir čiulpia augalo sultis. Erkių apniktų jurginų lapų viršutinė pusė būna išmarginta smulkiomis šviesiomis dėmelėmis, kurių greitai daugėja. Dėmelėms susiliejus, lapai blykšta ir sudžiūsta. Tokie augalai skursta, silpnai žydi, neužaugina šakniagumbių, kartais ir visai žūva.

            Erkių patelės žiemoja po grumstais, ant piktžolių. Suaktyvėja balandžio pabaigoje: iš pradžių čiulpia laukinių augalų sultis, po to gali pereiti ant jurginų. Viena erkių karta išsivysto per 15-30 dienų, per sezoną lauke išauga 4-5 kartos, šiltnamiuose - gerokai daugiau.

Apsauga. Nuolatos naikinti piktžoles, augalų likučius. Nusistovėjus šiltiems ir sausiems orams, jurginus laistyti ir purkšti vandeniu. Pastebėjus pirmuosius židinius, naikinti ekologiškais nuovirais (česnakų, kraujažolių, asiūklių, rabarbarų, karčiosios paprikos ir kt.) arba purkšti Nimazaliu, Vertimeksu.

 Amarai (Aphidinea) Smulkūs (1-3 mm ilgio) gležni vabzdžiai. Daugiausia žalos pas mus padaro pupinis amaras, persikinis amaras, didysis bulvinis amaras.

Gyvena kolonijomis ant augalų lapų apatinės pusės ir minta jų sultimis. Kai amarų prisiveisia daug, jie apninka ūglius, viršutinę lapų pusę, žiedus. Pažeisti lapai susiraito, gelsta, žiedai byra, augalai skursta, būna lipnūs. Cukringos amarų išmatos yra palanki terpė vystytis suodgrybiams. Amarai žalingi ir tuo, kad perneša virusines ligas.

            Vasarą amarai veda gyvas lervas, kurios suauga per 15-20 dienų, todėl per sezoną būna iki 10 amarų kartų. Periodiškai atsirandančios sparnuotos amarų patelės perskrenda ant naujų augalų ir taip pakenkti plotai plečiasi.

Apsauga. Nuo pavasario iki rudens naikinti piktžoles. Pastebėjus pirmuosius židinius, purkšti augaliniais preparatais arba insekticidais. Tiks bet koks Lietuvoje registruotas insekticidas.

 Tripsai (Thripidae). Lietuvoje dažni ir pavojingi įvairių augalų kenkėjai yra tabakinis tripsas ir šiltadaržiais tripsas. Iš viso jie gali maitintis daugiau kaip 100 rūšių augalais. Suaugę tripsai būna apie 0,8-1,2 mm ilgio, sparnuoti, pailgi, šviesiai geltoni, ar rudi, apaugę trumpais rausvais šereliais. Kiaušiniai elipsiški, skaidrūs. Lervos baltos, gelsvos. Patinėliai sutinkami retai. Jie būna mažesni ir šviesesni už pateles. Žiemoja suaugėliai viršutiniame dirvos sluoksnyje. Pavasarį, kai vidutinė oro temperatūra pasiekia +10°C, tripsai pradeda maitintis ant laukinių augalų žiedų, vėliau perskrenda ant kultūrinių augalų. Tripsai greitai, truputį vinguriuodami, ropoja. Patelės deda kiaušinėlius įsprausdamos juos į minkštus audinius. 1 patelė gali padėti iki 100 kiaušinių. Apie 2 savaites pasimaitinusios lervos lenda į dirvą, kur galutinai subręsta ir po savaitės pasirodo naujos kartos suaugėliai. ( Populiacija gali labai išaugti šiltnamiuose, ten per metus gali išsivystyti net 14 generacijų.) Lauke mūsų šalies klimato sąlygomis gali išsivystyti 2-4 generacijos..

            Pažeisti lapai įgauna sidabrišką atspalvį dėl gausių smulkių gelsvų ar sidabriškų dėmelių, vėliau paruduoja. Tripsų maitinimosi vietose matomi juodi taškeliai – tripsų ekskrementai.

Tripsai perneša virusinių ligų sukėlėjus.

Apsauga. Svarbu laikytis sėjomainos ir kitų agrotechnikos reikalavimų. Naikinti piktžoles, nes tripsai pavasarį minta jų sultimis; nuėmus derlių, sunaikinti augalų atliekas. Insekticidaispurškiama, kai viename kvadratiniame metre pasėlio randami 5 tripsai ir jų aptinkama ant daugiau kaip 10% augalų.

(Vis dažniau tabakinius tripsus išstumia gerokai agresyvesni vakariniai tripsai).

Vakarinis tripsas (Frankliniella occidentalis Perg.) - kenkėjas, dažnai randamas atvežamose iš Olandijos gėlėse. Jie pripratę prie insekticidų ir labai sunkiai sunaikinami. Tai nedideli (iki 1,7 mm ilgio) sparnuoti vabzdžiai. Jie siurbia augalų syvus. Pažeistų lapų paviršius šviesėja ir įdumba. Pažeidžia daugelio gėlių: chrizantemų, gerberų, rožių, sanpaulijų, gvazdikų, kardelių ir kt. žiedus, Sidabriškas blizgesys, deformacija ir kauburėliai ant augalų rodo, kad šeimininkai užpulti tripsų. Ant pažeistų žiedų — dėmės su aureole (juodas randas, apsuptas šviesios dėmės). Jei kenkėjai pradėjo maitintis, žiedui neišsiskleidus, pumpurai deformuojasi. Kiaušiniai dedami į augalo audinius. Tripsai minta ir žiedadulkėmis, nektaru. Jie per anksti apdulkina augalus, ir žiedai per greit nuvysta. Kai šie vabzdžiai maitinasi, jų išskyros krinta ant žemiau esančių lapų, ir susidaro puikios sąlygos pelėsiniams grybams (juodos apnašos) Vakariniai tripsai perneša pomidorų, dėmėtojo vytulio, sprigių nekrotinės dėmėtligės ir tabako dryžligės virusus. Šie tripsai labiau kenkia pramoniniuose šiltnamiuose, nes lauke šie kenkėjai pas mus neišgyvena ir mažuose nešildomuose šiltnamiuose per žiemą sunyksta.

 Paprastasis kurklys (Gryllotalpa gryllotalpa) - vis dažniau sutinkamas lengvuose humusinguose dirvožemiuose įkyrus kenkėjas. Tai stambūs (4-5 cm ilgio), rudi, itin išvystytomis priekinėmis kojomis vabzdžiai. Kurkliai apgraužia jurginų šakniagumbius, šaknis ir stiebų pamatus, daug žalos gali padaryti jauniems daigams šiltnamiuose.

 Jie žiemoja giliai žemėje, patelės padeda iki 300 kiaušinėlių ir per metus išauga viena kurklių karta.

Apsauga. Ardyti kurklių lizdus vasarą (birželio – liepos mėn.) ir žiemos pradžioje, kai jie telkiasi žiemojimui. Vasarą į jų išraustus takus pilti insekticidus.

 Sprakšiai (Elateridae). Suaugę sprakšiai plokšti, pailgi, 10-20 mm ilgio, jie augalams nežalingi. Patelės vasarą deda kiaušinėlius dirvos paviršiuje, išsiritusios lervos skverbiasi į žemę, kur vystosi ir maitinasi. Lervos iki 25 mm ilgio, plono volelio formos, kietos, geltonos arba rudos. Pavasarį jos aktyvios kovo-gegužės mėn. Antras aktyvumo periodas – rugsėjis–spalis. Rudenį lervos padaro daugiausia žalos. Jos požeminėse augalų dalyse, dažniausiai šakniagumbiuose, išgraužia kiaurymes. Pro pažeistas vietas sandėliavimo metu gumbus lengvai patenka infekcija. Ypač jų gausu išartose apleistose pievose, ganyklose, nedirbamos žemės ir rūgščių dirvų, taip pat atsėliuojamuose plotuose. Sprakšių lervos vystosi tik drėgnoje aplinkoje. Todėl žalingesnės jos būna sausą vasarą, kai dirvoje drėgmės trūksta. Tuomet lervos telkiasi augalo šaknų zonose, kur, grauždamos požemines jo dalis, apsirūpina ir maistu, ir drėgme.

Apsauga. Nesodinti jurginų naujai įdirbtose pievose, nedirbamos žemės plotuose. Prieš sodinant sprakšių mėgstamas kultūras, auginti ankštinius augalus, grikius. Gerai įdirbti dirvą, nes intensyviai dirbant, daug sprakšių lervų iškeliama į dirvos paviršių, kur jos žūsta nuo drėgmės stokos. Šalinti iš dirvos augalų likučius. Yra naudojami ir cheminiai kovos būdai. Latvijoje sprakšių naikinimui pasėliuose naudojami valeksonas, bazudinas. Lietuvoje tokių preparatų nėra.

 Grambuolių (Melolontha melolontha L.) lervos, taip pat pažeidžia jurginų gumbus. Lervos stambios „C" raidės formos. Turi rudą galvą ir tris poras kojų. Užauga iki 65 mm ilgio.. Paskutiniame pilvelio segmente yra dvi išilginės, beveik lygiagrečios ritinio formos dygliukų eilės (po 22-30 dygliukų). Lervos vystosi 3-4 metus. Iš kiaušinių išsivysčiusios lervos rugpjūčio-rugsėjo mėn. leidžiasi gilyn (70-120 cm), kur ir žiemoja. Ketvirtais-penktais metais birželio-liepos mėn. (30-50 cm gylyje) virsta lėliukėmis, o vėliau (liepos-rugpjūčio mėn.) - vabalais. Generacija vystosi 4-5 metus.

Grambuoliai turi mažai natūralių priešų, todėl jų masinis žuvimas (ypač lervų), yra retas reiškinys. Populiacijos dažniau kenčia nuo nepalankių meteorologinių sąlygų: pvz. lervų skaičius žymiai sumažėja po gilaus dirvos įšalo. Grambuolių lervos vengia vietų kur auga kryžmažiedžiai augalai: lubinai, dobilai, šeivamedžiai ir kiti.

 Pagrindinė apsaugos priemonė - geras dirvos įdirbimas, purenimas, pūdymavimas. Cheminių preparatų naudojimas yra toksiškas ir mažai veiksmingas, be to neigiamai atsiliepia visai dirvožemio mikrofaunai.

 Tinkluotasis šliužas (Agrolimax). Šliužo kūnas iki 60 mm ilgio, gelsvai baltos, pilkšvos, rusvos ar rausvos spalvos, išmargintas tamsiomis dėmelėmis. Galva ir čiuptuvai tamsūs. Kūno viršus lygus. Padas blyškiai rudas. Gleivės baltos ir lipnios. Minta įvairiais augalais, tiek apmirusiomis, tiek gyvomis jų dalimis. Labiausiai nuo jų nukenčia lelijos, irisai, chrizantemos, kiti dekoratyviniai augalai, žemuogės, įvairios daržovės. Tinkluotasis šliužas ypač žalingas šiltadaržiuose. Augalams kenkia suaugę šliužai ir lervos: apgraužia sultingas augalo dalis ir palieka ant jų gleivių pėdsakus. Per parą gali suėsti augalinės masės sveriančios apie 40 % šliužo masės.  Jis nemėgsta linų, grikių, svogūnų, česnakų ir rūgštynių.

Apsauga. Šliužų gausumą bei žalingumą galima reguliuoti melioracinėmis priemonėmis: dirvų sausinimu, akmenų rinkimu, nevertingų krūmų naikinimu. Padeda taip pat ankstyvas rudeninis arimas, tarpueilių purenimas, piktžolių naikinimas. Kai šliužų labai gausu, lauko augalų pasėliuose juos galima naikinti superfosfatu (230 - 360 kg/ha). Barstyti reikia šliužų maitinimosi metu – naktį arba anksti rytą. Nuo šliužų galima purkšti 10% kalio druskos tirpalu. Iš cheminių priemonių naudojami specialūs preparatai, turintys metaldechido: gaminami šia medžiaga užnuodyti masalai, kuriuose metaldechido būna iki 4 %. Šiltadaržiuose ir nedideliuose daržuose šliužus galima naikinti mechaniniu būdu. Tarpueiliuose išdėstoma šlapių skudurų arba stambesnių augalų lapų, pvz., varnalėšų, rabarbarų, po kuriais sulindę kenkėjai surenkami ir pašalinami.

 Paprastoji auslinda (Forticula auricularia) ypač kenkia jurginams ir chrizantemoms. Tai 1,5-2 cm ilgio rusvas vabzdys (pilvelis baigiasi žnyplėmis) minta įvairiu augaliniu maistu, kartais apgraužia ne tik jurginų lapus, bet ir žiedus bei pumpurus. Žiemoja suaugę vabzdžiai žemėje ir nuošaliose vietose.

Apsauga. Tarp augalų išdėlioti medžio drožlių ar šiaudų gniužulėlius, į kuriuos sulindusias auslindas anksti rytą nesunku surinkti. Galima dulkinti ir kontaktiniais insekticidais.

 Žolinės blakutės (Lygocoris pabulinus) randamos ant jurginų, chrizantemų ir kitų graižažiedžių, taip pat ant gvazdikų ir kitų žolinių augalų. Žolinė blakutė - 5-10 mm ilgio vabaliukas. Yra pilkų, rusvų, žalių ir daugiaspalvių. Per metus užauga dvi kartos. Žiemoja kiaušinėliai medžių ir krūmų žievės plyšiuose.Kenkėjai čiulpia sultis, todėl deformuojasi augalo lapai ir ūglių viršūnėlės. Dūrių vietose matosi mažytės apmirusio audinio dėmelės. Ypač kenkia sausą karštą vasarą.

Apsauga. Aplink jurginų lauką palaikyti švarą. Esant daug kenkėjų, augalus purkšti insekticidais. Tai daryti geriausia anksti rytą, kol blakutės ne tokios judrios.