Jurginų iškasimas ir laikymas per žiemą

Gumbų kasimas. Pašalę jurginai sugenda ir žūva, todėl visose šalyse, kur žiemą dirva sušąla, juos reikia nukasti ir saugoti iki pavasario. Kad ankstyvos šalnos nepakenktų jurgino šaknies kakleliui ir stiebo pamatinei daliai, rekomenduojama stiebus rugsėjo viduryje apkaupti žemėmis. Jurginus galima kasti, kai užauga ir subręsta gumbai. Nesubrendusių gumbų odelė yra labai švelni, gležna ir lengvai atplyšta nuo gumbo. Netgi labai dideli, tačiau nesubrendę gumbai per žiemą sunkiai išgyvena: dažnai sudžiūsta arba supūna. Kad gumbai subręstų, jiems reikia kad ilgesnį laiką būtų vėsus oras, ypač naktimis. Todėl rugsėjo mėnesį po pirmos šalnos apšalusius jurginus rekomenduojama kasti tik po kokių dviejų savaičių. Rugsėjo pabaigoje gumbai paprastai jau yra subrendę ir jei būtinai reikia, tuo metu jau galima kasti jurginus. Dar geriau tai daryti spalio pradžioje.

            Jei įmanoma, gumbų kasimui geriausia pasirinkti saulėtos dienos pirmąją pusę, nes rudens saulėje jurginų gumbai gerai apdžiūsta, bet neapdega. Sulaukus spalio antros pusės jau yra rizika, kad gali sušalti žemė, todėl iki to laiko itin didelius jurginų plotus geriau nukasti. O nedidelį jurginų kerų skaičių, ypatingai, jeigu jų žiedai dar gana patrauklūs, galima palikti net iki Kalėdų!, jei oro sąlygos tai leidžia.. Gumbams pražūtingas tik jų sušalimas, todėl žalos jiems nepadaro netgi daugkartinis trumpalaikis iškritęs sniegas.

            Stiprios šalnos nušaldytų jurginų stiebus rekomenduojama nupjauti iš karto prieš gumbų kasimą, ar juos kasant. Nors nušalę jurginų kerai neatrodo labai gražiai, tačiau antžeminė dalis saugo dirvą nuo didesnio įšalimo.

            Netyla diskusijos ką geriau naudoti jurginų kasimui: vieni augintojai teikia pirmenybę kastuvui, kiti - sodo šakėms. Yra daug argumentų už ir prieš, todėl kiekvienam geriau išbandyti abu įrankius ir pasirinkti labiau tinkamą konkrečiomis sąlygomis. Svarbiausia – iš žemės iškelti sveikus jurginų gumbus. Įrankis turi būti atsparus, o kasėjas – tvirtas, nes tai pats sunkiausias darbas, auginant šias gražias gėles.

            Prieš kasant jurginus, reikia juos atrišti, ištraukti kuolus. Stiebą galima nupjauti, paliekant tiek, kad būtų patogu kasant suimti rankomis, bet galima kasti ir jo nenupjovus. Kai kurie augintojai stiebus nupjauna 2-3 dienas prieš gumbų kasimą, motyvuodami tuo, kad per šį laiką tampa geriau matomi augimo pumpurai ir yra patogu iš karto dalinti gumbus. Tačiau per stiebo pjūvį gali patekti vanduo ir infekcija.

             Kasant labai svarbu pakankamu atstumu nuo stiebo įbesti įrankį. Gumbų keras gali būti apgadinamas įbedus kastuvą tiek per arti, tiek per toli. Rekomenduojama kasti apie 20 cm atstumu nuo stiebo, nes jurginų gumbų ilgis dažniausiai yra 5-20 cm (nors kai kurių veislių atskiri gumbai gali siekti net 40-60 cm ilgio). Kasant jurgino kerą, vienu metu šaknys keliamos į viršų, o stiebas prilaikomas ranka. Jeigu keras yra stambus ir vienu įrankio įbedimu iškelti jo nepasiseka, reikia kasti iš kitos - priešingos pusės. Ypatingai gerai užderėjusius gumbus tenka kelti dviese, vienu metu iš priešingų pusių, papildomai šiek tiek dar keliant į viršų stiebą. Jokiu būdu negalima traukti jurgino kero už stiebo, nes yra didelis pavojus pažeisti stiebo pagrinde - ties šaknies kakleliu - suformuotus kitų metų pumpurus.

 Pirminis gumbų apdorojimas. Kai jurgino keras jau yra iškeltas iš dirvos, nuo jo reikia rūpestingai iratsargiai (kad nenulūžtų gumbai) rankomis nuvalyti žemes. Po to likusi žemių dalis nubyra pati, jei atsargiai su įrankio kotu padaužomas iškasto jurgino stiebas. Negalima daužyti per daug arti gumbų, nes vėlgi galima pažeisti šaknų kaklelį. Veislės pagal gumbų dydį ir formą labai skiriasi, todėl vienų veislių gumbus apdoroti yra lengva, o kitų veislių gumbus net atsargiausiai tvarkant, neapsieinama be nuostolių.

            Nuvalius žemes, reikia iš karto nupjauti likusią stiebo dalį, paliekant tik 2-3 cm ilgio galiuką. Įrodyta, kad seniau paplitęs įprotis palikti sprindžio ilgio jurginų stiebus, dažnai tapdavo jurginų infekcijos židiniu ir gumbų gedimo priežastimi.

            Iškastą jurginų gumbų kerą reikėtų iš karto apžiūrėti, išpjauti pradėjusius gesti gumbus. Dažniausiai tai būna seni, praėjusių metų gumbai. Taip pat pašalinamos plonosios šaknys. Kad nesumaišytume veislių, iš karto prie kerų tvirtinamos etiketės. Šiuo metu dažniausiai naudojamos plastmasinės etiketės, ant kurių saulei atspariu ir vandeniu nenuplaunamu markeriu užrašomas veislės pavadinimas arba šifras. Galima rašyti ir tiesiog ant gumbo markeriu arba cheminiu pieštuku.

 Gumbų pagrindinis apdorojimas. Yra žinoma daugybė gumbų apdorojimo ir saugojimo būdų. Tai priklauso nuo auginimo technologijų, laiko aplinkybių, saugojimo sąlygų. Galime išvardinti pagrindinius principus, kurių reikia laikytis, siekiant išsaugoti galimai daugiau gumbų, tačiau kiekvienas augintojas sau tinkamiausią būdą atranda pats.

            Nukastus gumbus galima saugoti neplautus, arba nuplautus. Paprasčiausia yra apvalytus gumbus apdžiovinti saulėje, sudėti į dėžes ir padėti saugojimui.  Jei saugojimo patalpa yra sausa, kartais šakniagumbiai nevalomi, o kai stiebai išdžiūsta, kerai taip ir dedami į saugyklą. Tačiau tai nėra labai gerai, nes saugojami nepatikrinti, su galimai ligotais gumbais kerai ir pavasariop iš didelio kero galima nerasti nei vieno sveiko gumbo..

            Jei planuojama saugoti plautus gumbus, tai apvalius žemes, su sodo žarna stipria vandens srove nuplaunami gumbai ir iš karto gerai apdžiovinami. Džiovinti rekomenduojama apyšiltėje (virš 9 laipsnių) patalpoje bent parą. Kiti augintojai siūlo jurginų gumbus laikyti – brandinti vėsioje ventiliuojamoje patalpoje bent savaitę. Skirtingų veislių gumbams džiūvimo laikas gana skiriasi. Išdžiūvusių gumbų stiebas ir odelė būna sausa, bet odelė dar nepradėjusi raukšlėtis (taip būna, kai gumbai perdžiovinami).

            Nuplautus gumbus galima saugoti nedalintus ir padalintus.

            Pernykščių metų gumbų sekantiems metams paprastai nepaliekame sodinimui, nes seni gumbai dažniau sugenda. Tačiau yra taip sunkiai besidauginančių veislių, kad jas įmanoma išsaugoti tik paliekant senąjį gumbą su menku nauju.

Anglų jurginų augintojai siūlo išgręžti stiebo centre kiaurymę. Nurodoma, kad tai gerokai sumažina gumbų gedimo pavojų ir palengvina kero dalinimą.

            Ką daryti, kad išsaugotų gumbų būtų kuo daugiau? Visų pirma reikia stengtis išauginti kuo sveikesnius gumbus ir kad į saugojimui skirtų jurginų tarpą nepatektų bent kiek ligoti. Rudeniop reikia pereiti per sodą ir, atidžiai apžiūrėjus jurginus, negailestingai išmesti visus sergančius, netipiškus, silpnus augalus. Jei pagal požymius įtariama, kad augalas apsikrėtęs virusine liga, jį reikia iškasti su gabalu žemės ir sudeginti.

            Kad vienas nepastebėtas gumbas nepražudytų kitų - šalia esančių, latviai gumbus prieš saugojimą rekomenduoja apibarstyti trichoderminu. Įrodyta, kad geriau laikosi ir tie jurginai, kurie buvo šiuo preparatu apdoroti prieš sodinimą: jo likučių dar galima aptikti nukasus gumbus. Jeigu buvo naudojama ši priemonė, nerekomenduojama gumbų plauti, nes plaunant sumažėja gerųjų bakterijų kiekis jurgino gumbo odelėje. Jeigu gumbai buvo nuplauti, prieš dedant juos į saugyklą, rekomenduojama gumbus apdoroti biologiniu ar cheminiu fungicidu, apibarstyti medžio anglimis ar pelenais. Kalio permanganatas tam netinka, nes neapsaugo nuo gumbų puvinių jų saugojimo metu. Užsienio literatūroje gumbų beicavimui dažniausiai siūlomas benlatas, galima naudoti 0,5 % , titano, 0,2 % ronilano arba 0,15% sportako tirpalus, juose mirkant gumbus 10-15 min.

 Jurginų gumbų saugojimas žiemą. Nors yra nemažai žmonių, kurie kasmet įsigyja naujus jurginų gumbus pavasarį (rudenį savo sode nurinkdami tik sušalusius jurginų stiebus, vengdami rūpesčių ir nerimo dėl jurginų laikymosi), tačiau didžioji dalis sodininkų stengiasi išsaugoti savo mylimas gėles.

            Reikėtų, kad gumbai būtų absoliučiai sveiki ir subrendę, saugykloje drėgmė būtų apie 80 procentų, oro temperatūra būtų palaikoma 4-8 laipsnių, kad būtų ventiliacija, ir saugykloje nebūtų ligų sukėlėjų, - tada jurginai be jokių problemų sulaukia pavasario. Tačiau praktiškai būna taip, kad koks nors nepastebėtas sugedęs gumbas patenka į saugyklą, pati saugykla toli gražu nesterili, drėgmė ir temperatūra kinta, o ventiliacijos visai nėra (ir tai didžiausia blogybė iš visų). Netgi tokiose sąlygose didesnė jurginų gumbų dalis išlaiko visus išmėginimus ir pasiruošia vėl augti ir žydėti. 10 procentų jurginų netektis saugojimo periodu yra normalu. Didžiajai daliai veislių gerai užaugę, sveiki ir subrendę jurginų gumbai nereikalauja ypatingo triūso jų saugojimo periodu žiemą. Pagrindiniai reikalavimai: kad paruošti gumbai būtų laikomi švarioje taroje, švariose ir vėdinamose patalpose. Didelių jurginų plotų augintojams rekomenduojama tarą ir saugyklą dezinfekuoti. Keletą ar keliolika kerų įmanoma išsaugoti ir nelabai tam tinkamomis sąlygomis. Visai neseniai buvo kategoriškai teigiama, kad jurginų gumbų jokiu būdu negalima saugoti polietileno maišeliuose (nors parduotuvėse jie tokiose pakuotėse išbūna ilgus mėnesius). Šiandien pripažįstama, kad tokiu būdu įmanoma išsaugoti gumbus, pavyzdžiui šaldytuvo daržovių lentynoje, arba gyvenamų patalpų vėsioje vietoje. Latvių jurginų kolekcininkas A. Baroninš taip kartais rūsyje saugo vertingų veislių nesubrendusius, labai plonus gumbus, kurie kitaip saugomi sudžiūtų. Jis pripažįsta, kad yra rizika, jog kokiame nors maišelyje jurginai supus, tačiau išsisaugoję gumbai būna geros kokybės, priešingu atveju – veislės nelieka..

Sausose vėsiose patalpose paprastai oro cirkuliacija yra gera ir jurginų gumbai laikosi gerai, jei tik padedami sveiki. Tokiose patalpose sunkiau išlaikyti veislių, užauginančių mažus, smulkius, plonus gumbus – jie išdžiūsta. Į tokias patalpas jurginų gumbai sunešami apdžiovinti ir net drėgnoki, jei gumbai buvo beicuojami. Gumbus apsaugoti nuo išdžiūvimo galima juos įvyniojus (pilnai ar dalinai) į daug sluoksnių laikraštinio popieriaus, sudedant į maišus ar dėžes su sausomis durpėmis, spygliuočių medžių drožlėmis arba pjuvenomis, perlitu, smėliu, akmens vata ar kokia kita sausa medžiaga. Jei patalpos labai sausos, rekomenduojama polietileno maišelius užrišti, maišelio šonuose padarant kiaurymes ventiliacijai. Į dėžes ar maišus gumbai dedami sluoksniuojant su substratu (paskutinis sluoksnis – substrato). Jurginų sluoksnių neturi būti labai daug, nes pablogėja ventiliacija. Tokį metodą yra išbandę daug jurginų augintojų. Ypač gerai gumbai išsilaiko sausame smėlyje, tačiau saugojimo metu labai sunku surasti ir patikrinti gumbus šioje birioje medžiagoje. Jei auginama daug jurginų, paprasčiausia vienos veislės gumbus dėti į dėžę be jokių papildomų medžiagų, nes gumbai patys išskiria drėgmę. Tačiau tik pats augintojas bandydamas gali nusistatyti optimalų gumbų kiekį dėžėje: jei bus per mažai gumbų - jie sudžius, jei per daug – jie supelys. Tokioje dėžėje taip pat rekomenduojama gumbų sluoksnius perkloti laikraščiais.

Sausose ir šiltose patalpose (kai temperatūra yra virš 10 laipsnių) paruoštus gumbus rekomenduojama laikyti uždarose dėžėse arba maišuose su ventiliacinėm angom. Kokio dydžio turi būti kiaurymės, galima nustatyti tik pačiam augintojui eksperimentuojant. Šiltose patalpose didesnis pavojus gumbams supūti, todėl geriausia būtų juos prieš saugojimą beicuoti. Vienoje pakuotėje gumbų neturi būti itin daug.

Drėgnos ir vėsios patalpos (3-6 laipsniai šilumos, 75-85 % santykinė oro drėgmė) yra tinkamiausios jurginų laikymui, jei tik yra pakankama oro ventiliacija. Sveiki, pakankamai gerai išdžiovinti jurginų gumbai gerai laikosi išdėlioti lentyne vienu sluoksniu, arba sudėti į dėžutes, kurios statomos viena ant kitos.

Drėgnose ir šiltose patalpose jurginų gumbų nerekomenduojama laikyti, tačiau jei kitokių patalpų neturime, tai vis tik galima prisitaikyti. Šiuo atveju svarbiausia gumbus rūpestingai išdžiovinti ir sudėti saugojimui į uždarą tarą su ventiliacijai padarytomis kiaurymėmis. Tara pripildoma tokiais pačiais substratais. Šiuo atveju jurginų gumbų beicavimas arba apibarstymas trichoderminu yra būtinas!

Šiltose patalpose jurginai linkę išleisti priešlaikinius ūglius. Tai priklauso nuo veislės savybių ir nuo gumbų apdžiovinimo prieš padedant žiemai. Taip pat pastebėta, kad tokius ūglius linkę leisti pradėję gęsti gumbai. Anksti pasirodžiusius ūglius reiktų iš karto nulaužti, nes jie sekina gumbą, kuris dėl to iki sodinimo gali išdžiūti. Dažniausiai ūgliai pradeda formuotis kovą ir balandį ir, norint, juos galima sėkmingai įšaknydinti.

            Gana universalus jurginų gumbų apsaugojimo būdas yra jų parafinavimas. Parafinuoti gumbai geriau išsilaiko visokiose netinkamose patalpose. (Tačiau nesubrendę gumbai išdžiūsta ar supūva ir parafino „kevale“). Šis metodas buvo ypač populiarus, kol nebuvo pigios polietileno plėvelės. Yra šio metodo šalininkų ir priešininkų. Nors metodas atrodo labai paprastas, nedaug jurginų augintojų tai daro. Taip dažniausiai paruošiami saugojimui silpni, ploni, ypač vertingų veislių gumbai.

            Parafinas išlydomas inde, įstatytame į vandens vonelę. Skirtingų parafino rūšių lydymosi temperatūra skiriasi nedaug. Labai gerai į parafiną pridėti 1/5 vaško. Tada susidariusi plėvelė būna elastingesnė, ne taip trupa. Daugelio augintojų nuomone, parafino temperatūra turi būti apie 55-60 laipsnių. Švarūs, sudalinti, apdžiovinti gumbai trumpam merkiami į parafiną, ir gumbas pasidengia plona, beveik skaidria plėvele, saugančia jį nuo nepalankių aplinkos sąlygų. Tačiau randama nuorodų, kad ir iki 70 laipsnių parafino temperatūra gumbo pumpurams nepakenkia. Motyvuojama tuo, kad labai greitai panardinus iš pradžių vieną, po to kitą jurgino gumbo galą į parafino lydinį, jis apsitraukia plonyčiu parafino sluoksniu, kuris ataušta ant vėsaus gumbo ir nenudegina augimo pumpurų užuomazgų. Priešingai, jei parafino temperatūra per žema, ant gumbo susiformuoja storas jo sluoksnis, kuris nuplikina gumbą. Jei parafinas būna per karštas, atsitinka tas pats: gumbai atrodo sveiki, bet nedygsta.

Parafinuoti gumbai laikomi taip pat, dėžutėse, ar maišuose, užpylus kokiu nors substratu, arba suvyniojus į laikraštinį popierių.

            Parafinuoti gumbai sodinami parafino nepašalinant, nes per jį ir ūgliai, ir šaknelės drėgnoje aplinkoje lengvai prasikala. Kartais patariama gumbą švelniai pastuksenti, kad parafino luobelė įtrūktų. Parafinuoti gumbai dygsta 3-4 dienomis vėliau, negu neparafinuoti.